Krakių vienuolyno istorija
REGINA PROTMANN
1571 m. – Reginos Protmann pašaukimo momentas – laikomi kotryniečių bendruomenės įsteigimo data. Pirmasis kotryniečių vienuolynas iškilo Braunsberge, Varmės vyskupijoje (tuometinės Prūsijos, dabartinės Lenkijos pajūrio miestas). Regina Protmann, vedama pašaukimo,
sukūrė šv. mergelės ir kankinės Kotrynos Aleksandrietės bendruomenę.
Gimė 1552 m. Braunsberge, turtingo pirklio ir miesto Tarybos nario Peterio Protmanno šeimoje. Tėvų namuose Regina gavo visą tų laikų moterims įmanomą išsilavinimą. Ji buvo labai graži, domėjosi madomis, mėgo šventes. Manoma, ypač didelį poveikį turėjo padaryti siautusi maro epidemija, nes mirties
akivaizdoje Regina užsidegė troškimu padėti kitiems. Būdama 19 metų amžiaus, paliko tėvų namus ir su dviem bendramintėmis draugėmis apsigyveno sename namelyje prie bažnyčios. Šiuo žingsniu ji sulaužė tradicijas, nes pagal griežtas tų laikų pažiūras, mergaitės galėdavo palikti tėvų namus tik
ištekėdamos arba įstodamos į klauzūrinį vienuolyną.
Turėdama visapusišką išsilavinimą ji siekė, kad visos moterys turėtų vienodas galimybes mokytis. Todėl steigė mokyklas ir jose mokė ne tik skaityti ir rašyti, bet ir visko, kas gali būti reikalinga krikščioniškai bendruomenei. Reginos ir jos pasekėjų gyvenimas buvo sunkus ir neturtingas, tačiau laimingos, nes
gyveno ,,kaip dievas nori“ ir vadino save KOTRYNIETĖMIS.
KRAKIŲ KOTRYNIEČIŲ VIENUOLYNAS
1571 m. Braunsberge įsteigtos vienuolijos istorija glaudžiai susijusi su Lietuva. Dar prieš 1640 m. Krakėse įkurta bajoraičių bendruomenė su vienuoliškais įžadais, bet be klauzūros, o tai bažnyčioje buvo negirdėta naujovė. Oficialiai vienuolynas įsteigtas 1645 m. vasario 23 d., kai Žemaičių vyskupas Jurgis Tiškevičius suteikė dokumentą, kuriuo Krakių parapijos bajorės seserys Barbora ir Ona Zapolskytės (Zapolszczanki), ilgai gyvenusios skaistybėje, įgijo apleistą sklypą prie Smilgaičio upės Krakių miestelio pakraštyje. Ten leista pasistatyti namus, apsigyventi joms ir jų įpėdinėms.
Tikru vienuolynu bendruomenė pripažinta 1673 m., kai Krakių vienuolės davė įžadus pagal kotryniečių regulą ir įsijungė į šios kongresijos Varmijos šeimą. Vienuolynas, kurį globojo žemaičių vyskupai, buvo rezervuotas tik bajoraitėms, kalbančioms lenkų kalba.
1863 m. Krakių miestelyje kilusiame gaisre, sudegė visas vienuolyno kompleksas, kartu su šimtmečiais kauptomis vertybėmis ir archyviniais dokumentais.
SESERYS KOTRYNIETĖS
Vienuolynui vadovavo Vyresnioji, arba motina, renkama kas treji metai, kartu renkamos ir trys tarėjos. Pasirašyti teisinius dokumentus privalėjo vyresnioji ir taryba. Visos seserys turėjo pareigas. Durininkė prižiūrėjo, kaip laikomasi klauzūros, zakrastijonė – tvarką bažnyčioje, liturginius reikalus, ekonomė – ūkinius ir turtinius reikalus, sandėlininkė, infirmerė rūpinosi ligotų ir senų seserų slauga, vigilantė atsakinga už maldas vienuolyne, kredensorė – patarnauti prie stalo, magistra – ugdė novices (naujokes) ir t.t. Į mokymo programą įėjo maldos, katekizmas, skaitymas, rašymas, ornamentinis siuvinėjimas. Pagrindinis seserų užsiėmimas buvo liturginių apdarų siuvimas ir siuvinėjimas.
Kandidatės į vienuoles turėjo išpildyti dvi sąlygas: būti bajoriškos kilmės ir įnešti į vienuolyną kraitį. Po įžadų giminaičiai gaudavo raštą, kad kraitis priimamas ir jokių pretenzijų neturima.
1805 m. vasarį seserims kotrynietėms Lietuvoje įvesta griežta klauzūra, kuri panaikino galimybę apaštalauti ir dirbti viešai (panaikinta 1923 m.). Stojant į vienuolyną reikėjo gauti administracinės valdžios leidimą, būti ne jaunesnei nei 22 metai, o amžinuosius įžadus duoti tik nuo 30 metų.
1864 m. rugpjūčio 8 d. caro įsaku buvo uždrausta į vienuolyną priimti naujokes. 1904 m. liko tik keturios vienuolės, tačiau caro įpėdinio Aleksejaus gimimo proga, joms leista vėl priimti kandidates ir atidaryti noviciatą.1939 m. vienuolyne jau gyveno 25 seserys, 10 novicių, 8 postulantės. Sulaukusios 15 metų mergaitės tapdavo kandidatėmis, antras laiptelis – postulantūra, po dviejų metų – noviciatas. Laukiant įvilktuvių buvo derinamas kraitis (Lietuvoje nustatytas 1 200 Lt). Įvilktuvių apeigose nukerpami plaukai, pašventinami ir apvelkami vienuoliški apdarai, duodami neturto, skaistumo ir klusnumo įžadai.
Prasidėjęs II pasaulinis karas pakeitė visų gyvenimus.1941 m balandžio 23 d. Krakių vienuolyno koplyčioje buvo aukotos paskutinės šv. mišios, kotrynietės nusivilko vienuoliškus rūbus ir bijodamos represijų pasitraukė iš vienuolyno. Vienuolynas buvo nacionalizuotas, buvusiose celėse apsigyveno ūkio darbininkų šeimos, vienuolyne įkurtas arklių nuomos punktas.
Įžengus vokiečių kariuomenei, seserys grįžo į gimtąjį vienuolyną, atgaivintas religinis gyvenimas. Tačiau sovietinė valdžia grįžo. Daugelis seserų susvyravo dėl pašaukimo ir pasirinko pasaulietinį gyvenimą. Likusios vienuolės tęsė tarnavimą visuomenei, mokytojavo gimnazijoje, dirbo senoje mergaičių perauklėjimo įstaigos patalpose įkurtame bendrabutyje, kuriame gyveno apie 70 mergaičių.
1948 m. rugsėjo 21 d. buvo paskutinė kotryniečių diena senajame vienuolyne. Gautas įsakymas išsikraustyti. Taip sovietinė valdžia sunaikino Krakių vienuolyną.
KOTRYNIEČIŲ VEIKLA
1920-1940 m. – Krakių vienuolyno klestėjimo periodas. Užmezgus ryšius su Braunsbergu ir prisijungus prie Varmės kotryniečių, Krakėse susikūrė savita Lietuvos kotryniečių provincija. Paskelbus Lietuvos valstybės Nepriklausomybė aktą, kotrynietės išsilaisvino iš griežtos klauzūros ir prisitaikė prie visuomenės poreikių.
Vienas pagrindinių iššūkių vienuolynui buvo perėjimas nuo lenkų prie lietuvių kalbos vartojimo. Lietuvių kalbos įvedimas pamaldose užtruko iki 1930 m.
Krakių vienuolyno suklestėjimui didelę įtaką turėjo 1921 m. sausio 11 d. vienuolyno vyresniąja išrinkta Elena Otilija Bagdonavičiūtė. Vienuolės ją vertino kaip aštraus proto, didelės dvasios, lakios kūrybinės vaizduotės asmenybę, mokėjusią bendrauti, įkvėpti, suteikti stiprybės. Teigiama, kad ją mylėjo visi krakiškiai. Deja, mirė sulaukusi vos 45-erių (1934-11-08), palaidota vienuolyno sodelyje.
1933 m. rugsėjo 5 d. vienuolyno vyresnioji E.O.Bagdonavičiūtė buvo oficialiai paskelbta Lietuvos kotryniečių provincijole. Nors pati gerai nekalbėjo lietuviškai, ji pasirūpino, kad šv. Kotrynos kongregacijos regula, seserų maldaknygės būtų išverstos į lietuvių kalbą.
Kadangi kotryniečių regula įpareigojo užsiimti socialine-pedagogine veikla, visų pirma vienuolės pačios turėjo įgyti atitinkamą išsilavinimą. Vienuolynas rūpinosi seserų išsimokslinimu, siuntė mokytis į gimnazijas, žemės ūkio mokyklas, konservatoriją, universitetą, kursus Kauno raudonojo kryžiaus ligoninėje ir vaikų darželio auklėtojų kursus.
1919 m. spalio 10 d. įsteigta našlaičių prieglauda, kurioje veikė mokykla, čia mokėsi ir miestelio bei aplinkinių kaimų vaikai. 1926 m. liepos 10 d. Krakių vienuolyne pradėjo veikti Lietuvos teisingumo ministerijos įkurta Nepilnamečių mergaičių nusikaltėlių auklėjimo įstaiga. 1928 m. gegužės 14 d. įsteigta pradžios mokykla mergaitėms.
Seserys kotrynietės rūpinosi Krakių bendruomene: slaugė ligonius, rūpinosi vienišais žmonėmis, turėjo vaikų darželį, vidurinėje mokykloje dirbo tikybos, fizikos, matematikos, užsienio kalbų mokytojomis, garsėjo gražiais gėlynais, didžiuliu sodu ir mokėjimu gydyti žolelėmis. 1940 m. liepos mėnesį pradėjus uždarinėti dvasininkų vadovaujamas įstaigas, nacionalizavus jų turtą, vienuolės pragyvenimui pradėjo dirbti valstybinėse įstaigose, leista nedėvėti vienuoliškų drabužių, nes to reikalavo tuometinė valdžia. Nepaisant sovietinių gyvenimo sąlygų, seserys nebuvo praradusios vilties ir tikėjimo. Sovietmečiu kotrynietės gyveno ir apaštalavo Lietuvoje slaptai: katekizavo vaikus šeimose, paruošdamos Pirmajai Šv. Komunijai ir Sutvirtinimo sakramentui.
Krakėse kongregacija vėl atsikūrė tik 1997 m. Pastatytas naujas modernus vienuolyno pastatas su koplyčia. Krakių vienuolyną būtų galima vadinti institucija, kuri pakeitė dievotų bendruomenę į Lietuvos kotryniečių provinciją. Bėgant amžiams keitėsi papročiai, taikytasi prie visuomenės poreikių, socialinės situacijos, politinių aplinkybių. Nepaisant šių pokyčių, kertiniai Reginos Protmann charizmos principai ir dvasia liko nepakeisti – gyventi ,,kaip dievas nori“.
